Šis žurnalo „Investuok“ straipsnis – apie investavimo esmę, kaip ją supranta daugiau nei 30 metų investuojantis A.Černiauskas. Tiesos kaip ir paprastos, bet kad jas suprastum ir įsisąmonintum, prireikė daug laiko, patirčių ir kalnų kalnelių. Svarbu kelias ir argumentacija „per patirtį“.
„Investavimas nėra atskira sritis. Jis susijęs su visa gyvenimo filosofija“, – įsitikinęs A. Černiauskas, iš kurio sklinda gebėjimas džiaugtis ir ramybė.
Tad ir šią istoriją žurnale „Investuok“ pradedame nuo ramybės neramioje rinkoje filosofijos – kaip investuotojams išlaikyti ramų protą?
„Ramų protą lemia disciplina. Jos investuojant reikia labiausiai. Disciplina reiškia atlikti investavimo veiksmus pagal iš anksto numatytą planą. Iššoko kalendoriaus priminimas: „Šiandien, Artūrai, 300, 500 eurų (kiekvienam pagal galimybes) pervedi į konkretų fondą“, ir nežiūri nei į situaciją rinkoje, nei ką bankininkas šneka, nesvarbu, ar pasaulis griūna, geras momentas investuoti ar ne, rinka nukritusi ar pakilusi – įdėjau pinigus ir pamiršau, laukiu kito kalendoriaus priminimo, – apie investavimo ilgam laikotarpiui (10 metų ir daugiau) principus kalba Artūras.
„Jeigu dvejojate dėl apsisprendimo, bijote, nepasitikite, žinote savo charakterį, kad nuolatos smalsausite ir alksite greitos grąžos ir uždarbio, ilgalaikis pasyvus investavimas tikrai ne jums. Ar daug sutinku tokių investuotojų? Tikrai ne!“ – šypsosi A. Černiauskas.
Pašnekovas tikras: žmonės įsitikinę, kad norėdami investuoti turime labai daug žinoti, tačiau yra atvirkščiai – turime kuo mažiau žinoti, kad mus nuolat įvairiomis formomis atakuojanti agresyvi informacija mūsų nepaveiktų.
„Mano patarimas: iš pradžių pasikonsultavę su tikrai profesionaliu ir jūsų vertybes atitinkančiu žmogumi padarote gerą pasirinkimą ir paskui praktikuojate discipliną“, – tvirtina A. Černiauskas.
Disciplina investuojant yra pati didžiausia vertybė – aukščiau už visas knygas, žinias ir patarėjus.
Lenktynės su indeksu
Investavimo rinka šiandien, Artūro stebėjimu, tampa mėgėjų rinka. Kiekvienas nori būti investuotojas, tačiau žinių stokoja. „Kaip patys nedarome tam tikrų profesionalumo reikalaujančių darbų, taip ir negalime patys būti profesionalūs investuotojai“, – sako Artūras.
Jis stebisi: jeigu net investavimo magnatas Warrenas Buffettas pastaraisiais metais kartais neaplenkdavo S&P 500 indekso, tai kodėl tiek daug mėgėjų mano, kad jiems žvaigždės nusišypsos ir jie aplenks tą akcijų indeksą arba suras valdytoją, kuris aplenks?
A. Černiauskas atkreipia dėmesį, kad daug žmonių painioja sąvokas ir užsiima ne investavimu, o spekuliavimu, t. y. nori per trumpą laiką užsidirbti.
„Tai nėra gerai, nes, norint greito rezultato, išryškėja žmogaus ydos, blogosios savybės, baimės. Godus žmogus nepamatuotai rizikuos, tada skaudės, sukils ego ir pasipils dar daugiau klaidų“, – visa tai išgyvenęs virš 35 metų investuojantis pašnekovas. Jis pastebi, kad spekuliavimas yra ilgas ir sunkus darbas, nors pradedančiajam dažnai atrodo – paskaitysiu knygą ir nusipirksiu akcijų. Bet ar paskaitę knygą apie odontologiją patys taisomės dantis? Iš tiesų reikia išmanyti ekonomiką, psichologiją, gauti daug žinių ir mokėti nepasiduoti toms žinioms, kad jos nepaveiktų.
„Reikia turėti savo kietą užpakalį, nes viena yra šnekėti, o kita – pripažinti nuostolį, išlaikyti pelną, nepulti per anksti parduoti uždirbus kelis kartus ir daugiau. Tai yra psichologiniai dalykai, emocijos, ir retas žmogus juos gali pakelti, o jeigu ir pakelia, tai paveikia sveikatą – naktimis nemiega, nuolatos galvoja, o tai yra toli nuo tos ramybės, apie kurią šnekame“, – žurnale „Investuok“ pasakoja kažkada ypač aktyviai prekiavęs Artūras.
Per savo karjerą Artūrui teko išgyventi ne vieną finansų krizę, ir nors susidurti su jomis niekada nėra lengva, vis dėlto krizės yra būtina varomoji jėga.
„Čia kaip mėšlu patręšti lauką. Atėjo krizė – žmonės išmoko klaidas, ekonomika persitvarkė, toliau augame. Krizė nebaisi tam, kuris investuoja ilgam ir laikosi disciplinos, bet tragedija tam, kuris užsiima spekuliavimu, neturi laiko laukti, dar blogiau – spekuliuoja skolintais pinigais, tada jį spaudžia ir kreditoriai, ir laikas. Bet iš tikrųjų krizė yra kaip gyvenimas, jis turi būti baltas ir juodas, kad susivoktume ir iš klaidų pasimokytume“, – šypsosi pašnekovas, nes atsisukus atgal krizės indekso grafike atrodo kaip mažos duobutės į viršų kylančioje akcijų augimo kreivėje.
„Po 30 metų dabartinė krizė tavo investavimui neturės įtakos. Bet spekuliantai to horizonto nemato, jie nori uždirbti dabar, kai kurie, žinoma, ir uždirba, o mes patikime tik tokiomis istorijomis. Bet nematome tų žmonių, kuriems spekuliuojant nepasisekė, o tokių, patikėkite, yra dešimtis kartų daugiau“, – signalizuoja straipsnio herojus.
Praeities vėjai
Pašnekovas pats įsitikino, kaip brangiai kainuoja disciplinos nepaisymas. Atsiradus pirmoms naujosios nepriklausomos Lietuvos finansų rinkos užuomazgoms, kai su partneriu turėjo finansų maklerio įmonę, tekdavo bendrovėms iš žmonių supirkti vertybinius popierius. Nusipirkdavo ir sau, tada parduodavo biržoje ir taip uždirbdavo. Kai pirmas privatizavimo etapas baigėsi, investicinė kultūra Lietuvoje dar nebuvo susikūrusi. Pusė privatizuotų įmonių savininkų nemokėjo jų valdyti, įmonės bankrutavo, tada jų akcijos vėl buvo parduodamos.
„Viena iš mūsų misijų buvo vykdyti ir visuomenės edukaciją, nes ir birža, ir akcijos lietuviams vis tiek buvo sunkiai suprantama sritis. Nekilnojamasis turtas Lietuvoje visada buvo „geriausia“ investicija. Bet įžvalgūs žmonės pirko kontrolinius akcijų paketus ir įsigijo įmones, tą darė „Invados“ ir kitų investicinių kompanijų didieji akcininkai. Jiems pavyko išlaikyti įmones ir sukaupti kapitalą“, – prisimena virsmo laikus.
Populiarėjant investiciniams fondams, Artūras pardavė su kolega turėtą finansų maklerio įmonę ir 1998 m. nusprendė įkurti investicinį fondą bei jį valdančią įmonę „Investicijų perspektyvos“.
„Tada dominavo „Microsoft“, „Oracle“, „Java“ ir kitos programavimo kalbos, pradėjo atsirasti duomenų bazės, e. komercijos įmonės ir, įkūrę fondą, mes pasiūlėme žmonėms investuoti į užsienį. Bet ta veikla nelabai pasiteisino, nes Lietuvoje dar buvo daug spekuliacinio kapitalo, valstybinio turto ir lietuviams 10–15 % metinis fondų pelningumas atrodė juokingas. Žmonės buvo pripratę: nupirkau butą, po metų pardaviau dukart brangiau. Arba nuvažiavau į Rusiją, pardaviau spekuliacinių prekių ir per mėnesį uždirbau 100 %“, – praėjusio amžiaus pabaiga buvo tokia.
Tuo metu JAV pūtėsi e. komercijos įmonių akcijų kainos, visi kalbėjo, koks tai bus didelis dalykas. Įmonės dar negeneravo pajamų ir negavo pelno, bet lūkesčiai jau buvo šimtus kartų sukelti. Dabar iš jų liko žinomos tik kelios – „Amazon“, „Ebay“.
„Mes ėjome su visais, su banga, prisipirkome technologijų bendrovių – ne tik akcijų, bet ir opcionų. Prekiavome ir ateities sandoriais. 2000 m. viskas krito žemyn, o opcionai virto nuliu. Taip visi mūsų uždirbti pelnai išnyko“, – tokių šešiaženklius nuostolius lemiančių klaidų Artūras su partneriu pridarė ne vienąsyk.
„Kiek pinigų esu sudeginęs per gyvenimą, dabar toli gražu tiek neturiu, bet ir nesigailiu. Matyt, reikėjo iki nulio nukristi, dar paskolą pasiimti ir vėl prarasti, kad jau tikrai pasimokytum iš savo klaidų“, – prisimena A. Černiauskas.
Kaip gimsta ir sprogsta burbulai
Rinkos burbulas taip ir vystosi: dar neseniai tik vienas kitas žinojo apie dirbtinį intelektą, tada apie naujovę pradėjo kalbėti žiniasklaida, žmonės, tada jau daug kas naudoja, o kai jau taksistas ir kirpėja klausia: „O tai tu dar to nenusipirkai?“, prasideda pirkimo manija, kuri dažniausiai reiškia bangos viršūnę, nes kai visi prisipirkę, nebėra kam investuoti. Vadinasi, belieka parduoti. Deja, tuomet dar visi godžiai perka.
„Nenoriu dalinti jokių rekomendacijų, prognozių, tai tik mano asmeninė nuomonė, bet įmones, apie kurias šiandien kalba visi, greičiausiai dabar yra laikas parduoti. Jos gali dar kiek euforiškai kilti, bet ilguoju laikotarpiu jų kainos bus mažesnės nei dabar“, – mano pašnekovas. Čia kaip ištempta guma, kurios pasipriešinimas mums rodo tikrą, o ne iliuzinę rinkos kryptį.
Visos krizės tokios pačios, tik burbulas išsipučia kitose srityse – tai technologijų, tai nekilnojamojo turto, tai finansų ir kt. Kodėl? Nes anksčiau nudegę žmonės prisimena savo klaidas ir bijo, todėl naujas burbulas išsipučia tame sektoriuje, kur jo dar nebuvo ar buvo gerokai anksčiau.
„Kai rinkoje sukeliama manija, prasideda kova su savimi – kiek pirkti? Visi šneka, nepamatuoti lūkesčiai – norisi pirkti daug. Bet kai visi prisipirkę, jau nebėra kam pirkti. Tuomet didieji fondai, profesionalai jau pardavinėja, o pradedantieji investuotojai, nepaisydami nuostolių ir krentančių kainų, vis dar perka. Jeigu viršutiniame taške aplinka sako: „Dabar smarkiai kils“ (minios psichologija), tai apatiniame taške vyrauja panikos nuotaikos. Pažiūrėkite tuomet žiniasklaidos antraštes – bankrotai, kataklizmai ir pan. Tada žmonės puola parduoti, bijodami viską prarasti, pripažįsta 50–70 % ir didesnius nuostolius“, – tipinę daugumos elgseną per krizę apibūdina A. Černiauskas.
Jo manymu, naujajame technologijų įmonių segmente maždaug kartosis tai, kas 2000 m. vyko su e. komercijos įmonėmis, o kitas burbulas galbūt bus biotechnologijų, ilgaamžiškumo kryptimi dirbančių įmonių segmente – dabar sunku atspėti, bet tikrai bus lengva atspėti, kai visi apie tai kalbės.
„Profesionalai yra suinteresuoti sukelti tokius rinkos burbulus ir iš jų uždirbti. Todėl tik disciplina ir nuoseklus investavimas padeda nepasiduoti visuotinėms emocijoms. Nors eiti prieš vėją ir nėra lengva“, – pripažįsta žurnalo „Investuok“ pašnekovas.
Asmeninis portfelis
Du trečdalius Artūro investicinio portfelio sudaro pasaulio akcijų indekso fondas. „O likusiomis lėšomis paspekuliuoju akcijomis – profesinė liga“, – juokauja Artūras, tačiau sako, kad indekso aplenkti nepavyksta.
Kitų rizikingų priemonių neperka. Nors skaitmeninės valiutos ateityje gali tapti gera atsiskaitymo priemone, šiandien jos ypač spekuliatyvios, rizikingos, ir greičiausiai nedaug jų atitiks dabartinių pinigų funkcijas ateityje. „Kas gi norėtų gauti atlyginimą bitkoinais ryte, o vakare jau turėti 5–10 % mažiau atlyginimo?“ – klausia. Čia jau spekuliacija stiprių nervų žmonėms. Kaip vienas iškiliausių pasaulio investuotojų Charlie Mungeris apie bitkoiną yra pasakęs: „Tai niekas, ir kodėl aš turėčiau investuoti į nieką, jeigu to nieko yra ribotas kiekis?“
Jis šypsosi, kai žmonės gailisi neinvestavę, sakydami – jei tik būčiau žinojęs, kiek pakils!
„Taip, pavyzdžiui, bitkoino kaina pakilo daugybę kartų, bet mes nematome kitų skaitmeninių valiutų, kurios neišgyveno. Kitas klausimas – ar jūs, nupirkę bitkoiną po 100 eurų, būtumėte išlaikę jį iki 100 tūkst. JAV dolerių vertės? Manau, pakilus iki 200 ar iki 120 jį būtumėte pardavę, o paskui graužęsi, nes pakilo iki 1000, tada dar prisipirkę ir vėl graužęsi, nes nukrito iki 500 eurų. Taip ir prasideda bangavimas ir neramus protas. Retas žmogus tas bangas atlaiko. Prieš bangas įmanoma atsilaikyti tik jeigu nelendame į bangas, t. y. jei nesidomime“, – įsitikinęs A. Černiauskas.
Prieš bangas įmanoma atsilaikyti tik jeigu nelendame į bangas, t. y. jei nesidomime.
Jis primena kitą pavyzdį: Jeffo Bezoso įkurtos „Amazon“ vertė pakilo 3 tūkst. kartų.
„Žurnale „Investuok“ žinoma rašote ir rašote apie tokias puikias kompanijas, bet spėkite – kiek investuotojų, fondų valdytojų, spekuliantų yra išlaikę „Amazon“ akciją, kad ji pakiltų 3 tūkst. kartų? Tik keletas – pats Bezosas ir jo šeimos nariai, o jei ir yra dar keli, informacija sunkiai patikrinama. Pats Bezosas negali parduoti, nes kris pasitikėjimas kompanija, o ir jam pačiam greičiausiai svarbiau ne pinigai, o jo idėja ir kompanija. O šeima tiesiog investavo palaikydami“, – juokiasi pašnekovas ir sako, kad tai normalu.
„Koks turi būti kietas, kad investicijai per metus pabrangus 10 kartų jos neparduotum? Tai yra normali žmogiška reakcija“, – nesistebi Artūras.
Moralas paprastas: grafike augimas atrodo gražiai, tačiau gyvenime taip nebus.
„Todėl, jei nesiruošiate sulaužyti tūkstančio iečių, patirti milžiniškų nuostolių, padaryti klaidų, nemiegoti naktimis dėl investicijų – geriau dirbkite savo darbą, kuris jums patinka, dalį pajamų įdėkite į pasaulio akcijų indeksą ir ramiai gyvenkite“, – kalba Artūras ir stabteli priminti, kad investuojant už discipliną yra aukščiau tik vienas dalykas – moralė. Jeigu kam atsitiktų nelaimė – reikia padėti. Tada jau griežtos disciplinos taisyklės nebegalioja, nes yra aukštesni dalykai.
„Ūkio banko investicijų valdymo“ patirtis
Besikalbant apie dalinimąsi, Artūras prisiminė ir savo darbą Ūkio banko investicijų valdymo įmonėje.
Kai Lietuvos finansų padangėje nuslūgo Laukinių Vakarų chaosas, bankai pradėjo kalbėti apie pensijų fondus, žmonės irgi ėmė daugiau galvoti apie rytojų, investuoti. Skandinavų kapitalo bankai perėmė savo šalių patirtį, mažesni bankai ėmė sekti jų pavyzdžiu.
„Taip „Ūkio banko investicijų valdyme“ pradėjome galvoti apie fondų kūrimą. Ieškojome būdų, kaip propaguoti periodinio investavimo į fondus idėją, kad eiliniams investuotojams tai nekainuotų brangiai“, – sako pašnekovas.
„Siūlėme, regis, 7 fondus. Vieną iš jų – Racionalaus investavimo fondą – aktyviai valdėme ir, sakyčiau, neblogai sekėsi, aplenkdavome indeksą. Gal tai buvo ne toks ilgas laikas – nuo 2006 iki 2013 m. Jau tuomet buvo aišku, kad ilgu laikotarpiu indekso neaplenksi. Todėl svarbiau padaryti taip, kad žmonės galėtų investuoti periodiškai mažomis sąnaudomis. Todėl mums kilo idėja, kad reikia turėti atskirus Amerikos, naftos, pasaulio, Azijos, Rusijos, pinigų rinkos ir kitus fondus, kur mums nereikia aktyviai valdyti, o tik supirkti jau sukurtus fondus, kurių sąnaudos ypač mažos. Kai kaštai maži, tai ir investuotojų galėjome neskalpuoti“, – prisimena A. Černiauskas.
Valdomuose fonduose jis investavo savo ir šeimos lėšas, nes investicijas valdė su tikėjimu ir atsakomybe. Ir banko vadybininkus ragindavo nusipirkti fondo vienetų nors už 100 litų, kad žinotų, ką pardavinėja.
Daug įtampos atnešė 2008-ųjų krizė, bet pašnekovas džiaugiasi, kad pavyko išsaugoti investicijas, nes suprato jų vertę ilguoju laikotarpiu, ir kai banką po bankroto perėmė Šiaulių bankas, Artūro valdyti investiciniai fondai buvo likviduoti, tačiau jų būklė buvo gera – investicijos po krizės atsitiesė ir investuotojams uždirbo gerą grąžą.
Jis pabrėžia, kad „Ūkio banko investicijų valdymas“ ir bankrutavęs „Ūkio bankas“ buvo dvi atskiros įmonės, jų turtas buvo atskirtas. Fondų aktyvai negali būti banko balanse. Tai dar vienas garantas investuojantiems į investicinius fondus.
Kaip atsirinkti fondus
Svarbu tik keli dalykai – maži fondo mokesčiai (iki 0,5 % per metus), plati diversifikacija, pasyvus valdymas ir fondo valiuta.
„Kad visiškai eliminuotų spekuliaciją, žmogus turėtų investuoti savo šalies valiuta. Jei gyvenate JAV, rekomenduočiau S&P 500. Europiečiams jo nerekomenduoju, nes per 10 metų gal fondas pabrangs 10 kartų, bet valiuta nuvertės 2 kartus ir bus taip, kad uždirbai tik 5 kartus. Todėl Europoje reiktų pirkti, pvz., „MSCI World“ fondus. Beje, rinkdamiesi fondus nebūkime godūs. Neverta galvoti, kad Azijos ar naftos fondas kils daugiau. Mes nežinome, kaip viskas atrodys po 10 metų“, – žurnale „Investuok“ pataria A. Černiauskas, kuris įsitikinęs, kad indeksiniai fondai (ir kuo platesni) yra optimali investicija, nes numatyti daug metų į priekį neįmanoma.
Ar pavieniam investuotojui verta daryti tai, ką daro didieji investuotojai ir fondai?
„Verta, jei darai laiku. Bet dažniausiai, kai žmogus sužino, ką perka ir parduoda didieji fondai, jie jau daro priešingai. Kitaip didieji fondai negalės parduoti, nes jiems reikia didelio likvidumo, sukelti bangą – masinį susidomėjimą“, – paaiškina pašnekovas.
Taip pat jis nepataria pasitikėti ir gauta nevieša informacija.
„Susiję asmenys žino, kas ką planuoja pirkti ar parduoti, bet jie nėra psichologai ir negali numatyti, kaip į šias žinias sureaguos rinka. Ir gali būti, kad išėjus geriausioms naujienoms rinka elgsis priešingai. Ne veltui egzistuoja senas posakis „Pirk gandus – parduok naujienas“, – daug patirties turi pašnekovas.
Gyvena pagal Rytų filosofiją
Paklaustas, ką dabar veikia, sako: „Gyvenu, domiuosi Rytų filosofija, daoizmu, praktikuoju taiči, padedu žmonai leisti holistinės sveikatos žurnalus, konsultuoju jaunus žmones, kurie to paprašo.“
„Su žmona daug keliaujame, pažįstame įvairias kultūras, bendraujame, žiemą stengiamės būti, kur šilta – Azijoje. Vaikai užaugę, mes laisvi, mūsų veiklos mums labiau hobiai, ne darbai, tai nežinome, kada privalomas laisvadienis, nėra skirtumo, šeštadienis ar pirmadienis – būtis teka, ir tai yra gėris. Pavadinčiau tokį gyvenimą atlygiu už discipliną, kurios išmokė ir investavimas. Disciplinos ir dabar laikomės: keliamės anksti, sportuojame, sveikai valgome. Monotonijos tikrai nėra – sutinkame išmintingų žmonių, sužinome daug įdomaus. Vasarą gyvename tarp Vilniaus, Kauno ir sodybos kaime, aplankome Londone ir Helsinkyje gyvenančius vaikus – daug su jais bendraujame, kalbamės, mokomės vieni iš kitų. Norimam įdomiam gyvenimui ir laisvei nereikia sukaupti milijonų“, – pasakoja iš investicijų gyvenantis A. Černiauskas.
Ji įsitikino: kai turi daug laiko, tai ir išlaidų patiri mažiau.
„Gali ramiai žiemoti nuskridęs didelį atstumą, ilgalaikė nuoma – draugiškesnė nei trumpalaikė, pragyvenimas Azijoje daug pigesnis. Pardavėme namą Lietuvoje, iš kelių automobilių liko vienas, mieste vaikštome pėsti, užtenka gero buto Vilniaus centre, kur gyvenimas verda, parodos, muziejai, bėgimo takai – su žmona mėgstame pabėgioti, pats maratoną esu įveikęs. Laikas yra didžiulis turtas ir jis leidžia susikurti daug malonumo“, – apie tai, kad mums reikia ne turtų, o ramybės ir mylimos veiklos, kalba pašnekovas.
Vis dėlto rinkos varomoji jėga tikrai nėra ramybė, ir jis turi aiškų atsakymą, kodėl žmonės rinkoje neuždirba.
„Todėl, kad žmogus ne robotas ir ne dirbtinis intelektas, jis turi vertybes, emocijas. Dvi pagrindinės emocijos, kurios stumia rinką pirmyn, yra baimė ir godumas. Tai yra geros savybės, bet jos pasireiškia ne laiku: turime būti godūs, kai akcijų kainos nukritusios, bet tada mes bijome, o kalno viršūnėje esame godūs, nors turėtume susilaikyti. Kadangi medijos, internetas, socialiniai tinklai, aplinka sukuria nuomonę, tai žmonės priima kaip savo mintį, tada sprendimus daro ne iš širdies, o pagal minią“, – paaiškina A. Černiauskas.
Baimė ir godumas yra rinkos varomoji jėga, tik blogai, kai atsiduri toje pusėje, kur tau skauda.
Pinigai nėra viskas
Brangiai kainuojančios pamokos išmokė vyrą lengviau reaguoti į praradimus, leido suprasti, kad pinigai nėra viskas.
„Daug žmonių svajoja apie didelius pinigus, bet jų tuo metu turite tiek, kiek sugebate valdyti. Su didesnėmis pajamomis dažnai ateina nauji iššūkiai, atsakomybės, o su tuo ir didesnis emocinis intensyvumas. Tam reikalinga energija – ar turite jos tiek daug? Duok 10 mln. eurų neišmanėliui, ir bus tik bėdos – prisipirks, prasiskolins, gal prasiloš. Turėti daug pinigų yra didelė atsakomybė ir kūrybiškumas. Todėl ir aš neturiu milijardų eurų, nes turiu tiek, kiek esu subrendęs suvaldyti“, – įdomiai kalba A. Černiauskas.
Visai kitas reikalas, jeigu žmogus ne staiga gauna pinigų, o palaipsniui plečia savo potencialą, mąstymą ir kūrybinio proceso metu subręsta valdyti didesnes sumas pinigų.
„Pilnamečiam vaikui galima nupirkti mokslą, palaikyti jo idėją, gal duoti jam kur gyventi, bet nepatikėti didelių sumų, nes jis neturi patirties, vertybių, nemoka su pinigais elgtis. Aš pats gana anksti daviau savo vaikams patiems valdyti mokslams sukauptas sumas. Dabar galbūt to nedaryčiau, tik padėčiau tame kelyje, kuriame jie patys nori augti. Ir labiau akcentuočiau ne universiteto gerumą, diplomą, o mentorių, mokytojo asmenybę, kaip buvo šviesaus atminimo B. Burgis, pas kurį vaikai ir mokėsi – kokias vertybes tas žmogus diegė. Jeigu nori gauti specialybę – rask tikrai gerą specialistą, nešiok jo portfelį ir perimsi jo patirtį. O dėl bendro supratimo skaityk knygas ir keliauk, ragauk pasaulį, mokykis orientuotis aplinkoje, mokykis lankstumo, nes žmogus neapibrėžiamas diplomu ar profesija. Kiek žmogiškumo ir vertybių jame yra – štai esmė!“ – požiūrį pakeitė A. Černiauskas.
Jauniems žmonėms jis pataria atrasti patinkančią sritį ir iš pradžių investuoti į save bei savo veiklą. Jeigu dirbsi gerai, iš širdies – pinigai ateis iš paskos.
„Investavimo tikslas nėra sukaupti daug pinigų ir tuo puikuotis. Tikslas – gerai jaustis. Investavimo veikla – kaip sodo ir daržo puoselėjimas. Kodėl dabar sodini, jeigu šilauogę tik po 3 metų nusiskinsi, jeigu medis pavėsį tik po kelerių metų sukurs? Investavimas – tas pats: ne pats faktas, kad tu sukaupsi, bet darymas, ilgalaikis pasitenkinimas iš to darymo yra svarbu. Investavimas neturi būti našta. Nors investavimo pasaulyje ir yra daug povandeninių srovių, vis dėlto investuoti verta, nes auga ne tik pinigai, bet ir tu pats. Kaip ir gyvenime pirmokai dar tik mokosi sudėties, o vienuoliktokai – integralų, taip ir investuodami žmonės užauga“, – drąsina savo istoriją žurnale „Investuok“ baigdamas A.Černiauskas.