Kinų mąstytojas Konfucijus yra pasakęs: „Gyvenimas labai paprastas, bet mes primygtinai darom jį sudėtingą.“ Pasikalbėję su redaktoriumi nusprendėme pradėti rubriką, kurioje apie investavimą kalbėsime paprastai. Iš tikrųjų investavimas nėra sudėtingas dalykas, tačiau tam, kad jį suprastum, verta įsigilinti į istoriją, politiką, ekonomiką ir psichologiją.
Istorija – tai politinė ekonominė raida ir jos įtaka finansų rinkoms. Tam, kad taptum geresniu investuotoju, reikia suprasti tarpusavyje susijusių ryšių mechanizmą –kaip skirtingi įvykiai veikia ekonominės veiklos pelningumą ir skirtingas finansines priemones.
Politika – šios srities įtaka banguota, nes gerais ekonominiais laikais vargu ar juos galės pagadinti net pats kvailiausias politikas, tačiau ji tampa labai svarbi kritiniais momentais, tokiais kaip krizės, konfliktai ar kitokios suirutės.
Ekonomika – tai lyg svertų sistema, kur pajudinus vieną svirtelę sujuda visas mechanizmas ir galutinė įtaka yra ganėtinai sunkiai prognozuojama, nes įtakos santykis tarp atskirų ekonomikos svertų keičiasi laike, t. y. skirtingais momentais atlikę tą patį veiksmą gausime skirtingus rezultatus. Tai ir yra esminis skirtumas nuo fundamentinių mokslų, kur atlikdami eksperimentą kiekvieną kartą gauname tą patį rezultatą.
Psichologija – tai sritis, kuri padeda atsakyti, bent jau iš dalies, kodėl kartojant ekonominius eksperimentus gaunami skirtingi rezultatai: mes gi žmonės, o žmonės ir daro didžiausią įtaką ekonominiams bei investavimo procesams ir sprendimams. Apie dažniausiai daromas investuotojų klaidas jau rašėme paskutiniuose keturiuose numeriuose.
Na ir, aišku, finansinės priemonės, matematika ir statistika. Daugelis investuotojų pradeda semtis žinių būtent nuo čia, nes tai greičiausias ir lengviausias būdas pradėti investuoti. Bet gal dėl to ir yra taip, kad finansų rinkos juda atsitiktinėmis trajektorijomis, nes daugelis investuotojų taip ir nesupranta ryšio tarp priežasties ir pasekmės, t. y. kodėl akcijų kaina kyla arba krenta, arba kodėl vienos valiutos pinga, kitos brangsta. Mes šiuos techninius dalykus pasiliksime pabaigai.
Kas augina ekonomiką
Šiandiena panagrinėsime ekonomiką. Ką svarbiausia žinoti investuotojui iš visos ekonomikos teorijos? Ko gero, tai, kad ekonomika per ilgą laiką auga dėl demografinių priežasčių, t. y. gyventojų prieaugio, ir technologinių atradimų, kurie leidžia dirbti efektyviau, t. y. pagaminti daugiau per tiek pat laiko, taip padidinant savo pajamas. Ekonomikos augimas matuojamas bendruoju vidaus produktu (BVP), o tiksliau, jo pokyčiu. BVP – tai suma visų šalyje gautų atlyginimų, įmonių pelnų, palūkanų ir sumokėtų mokesčių bei įrangos nusidėvėjimo, jeigu skaičiuosime per pajamų prizmę. BVP galima apskaičiuoti ir per išlaidų prizmę, arba suvartojimą: tai suma visų gyventojų ir valstybės išlaidų bei padarytų investicijų į pastatus, įrengimus ar infrastruktūrą, plius prekybos su užsieniu balansas (teigiamas, kai eksportas didesnis už importą, kelia BVP, o jeigu importuojama daugiau, negu eksportuojama, kaip Lietuva visą laiką darė, tai mažina BVP).
Taigi, pagrindinis ekonomikos variklis ir silpniausia grandis yra VARTOTOJAS, kuris uždaro visą ekonominę grandinę (iškasti–apdirbti–išreklamuoti–parduoti–SUVARTOTI). Dėl šio vartotojo nuotaikų nepastovumo ekonomika linkusi keisti savo vystymosi greitį nuo greito bėgimo iki visiškos stagnacijos priklausomai nuo žmogiškos psichologijos: perdėto optimizmo pakilimo laikotarpiais ir perdėto pesimizmo nuosmukio metu. Tai vadinama ekonominiais ciklais.
Kinų In ir Jang simbolis – du priešingi, tačiau vienas kitą papildantys pradai. Ekonominis ciklas vystosi labai panašiai.
Ekonomika – kaip metų laikai
Ekonominį ciklą galima suskirstyti i keturias fazes (kaip ir metų laikus): ankstyvasis pakilimas (pavasaris), klestėjimas (vasara), ankstyvoji recesija (ruduo) ir recesija (žiema). Skirtingais ciklo etapais skirtingos turto klasės elgiasi skirtingai dėl ekonominių priežasčių ir dėl nukrypimų, susijusių su investuotojų psichologija. Panagrinėkime kiekviena ciklo fazę atskirai.
Ekonominis pavasaris. Ankstyvasis atsigavimas: kaip ir pavasarį, aplinka pereinamoji, kai jau pastebime kur ne kur dygstančius optimizmo daigelius, bet dar daug kur įšalas. Ekonominiais terminais kalbant, augimas dar artimas nuliui, bet jau tampa teigiamas. Nors nežymūs atsigavimai gesinami vis nesibaigiančių bankrotų, bedarbių skaičius nustoja augęs ir palengva pradeda mažėti, vartotojų pasitikėjimo rodiklis pradeda šiek tiek augti, nes atsiranda šiokia tokia viltis gauti darbą, o turintys darbą jaučiasi saugiau dėl savo ateities ir nustoja galvoti apie dar didesnį taupymą ir vartojimo atsisakymą.
Tuo metu paprastai aktyviai reiškiasi centriniai bankai, mažindami palūkanų normas tam, kad skatintų skolinimąsi. Gerėjant vartotojų lūkesčiams, palengva atsigauna būtiniausių ir mažiau būtinų prekių paklausa. Paklausai atsigaunant, mažmenininkams ir gamintojams reikia naujų darbuotojų, o šie nauji darbuotojai papildo vartotojų gretas, nes jie jaučiasi patikimiau dėl savo ateities.
Taip pamažu pradeda įsisukti ekonomikos mašina, darbuotojai, turintys darbą ir besijaučiantys geriau dėl savo ateities, kreipiasi į bankus dėl paskolų, ir jeigu bankai pakankamai sveiki, t. y. turi pinigų ir jų neslegia blogų paskolų našta po praėjusios krizės, jie pradeda skolinti, taip dar labiau skatindami vartojimą. Pramonininkai ir paslaugų sferos verslininkai, matydami teigiamas augimo tendencijas, kreipiasi į bankus dėl paskolų plėtrai (statyboms, naujiems našesniems įrenginiams arba kitai gamybos plėtrai). Verslo plėtra skatina darbo vietų kūrimą, o nauji darbuotojai papildo vartotojų gretas. Nedarbas pradeda mažėti.
Vasara. Jeigu tuo metu pasaulyje neįvyksta didesnių sukrėtimų (karų, revoliucijų ar stichinių nelaimių), ekonomika didindama apsukas pereina į klestėjimo fazę – vasarą.
Paprastai ši klestėjimo fazė yra nestabili, t. y. joje ekonomikai išsilaikyti labai sunku, nes augimo tempas aplenkia gyventojų prieaugio ir produktyvumo didėjimą, t. y. gyvenama ateities sąskaita. Šioje stadijoje vartotojų optimizmas pasiekia viršūnę, ir jeigu tai užtrunka keletą metų, vartotojai pradeda manyti, kad „aukso amžius“ truks amžinai, todėl puola pirkti naujų automobilių, keliauti, statyti naujų namų, žodžiu – vartoti. Dėl gerokai padidėjusios paklausos pradeda trūkti tiek darbo rankų, tiek gamybos pajėgumų ir kai kurių produktų, todėl optimistiškai nusiteikę vartotojai sutinka permokėti tik todėl, kad gautų norimus produktus čia ir dabar, o darbuotojai drąsiai prašo kelti atlyginimą, nes „lauke jau nestovi bedarbių eilė“.
Labai dažnai vyriausybė įpila žibalo į ugnį savo „genialiais“ plėtros projektais tam, kad bet kokia kaina išlaikytų biudžeto trūkumą (deficitą). Dėl to atlyginimai ir kainos pradeda augti – tai vadinama infliacija. Ji pradeda reikštis nedarbo lygiui nukritus žemiau 5–6 %.
Pamatęs kylančią infliaciją, centrinis bankas imasi priemonių ją suvaldyti, nes įsisukusi infliacija gali tapti nevaldoma ir pakenkti augimui, todėl pradeda kelti palūkanų normas, taip bandydamas pabranginti paskolas ir sustabdyti naujų paskolų išdavimą. Pakilus palūkanoms, dalis investicinių projektų tampa nepelningi, ir materialinės investicijos pradeda slopti, kartu mažindamos BVP augimą. Taip ekonomika pradeda lėtėti.
Vartotojai taip pat pradeda suvokti, kad nekilnojamasis turtas nebrangs amžinai, ir nustoja pirkę antrus ar trečius namus. Tačiau statytojai dar turi nebaigtų projektų ir stumia juos į rinką, o spekuliantai skuba atsikratyti perteklinio nekilnojamojo turto. Dėl to prasideda varžybos, kas greičiau parduos perteklinį turtą, ir pradeda leistis pardavimo kainos.
Stojant paklausai, verslininkai dar labiau stabdo plėtrą ir pradeda atleidinėti darbuotojus. Prasidėjus atleidimams, vartotojų pasitikėjimas staiga smunka, ir ekonomika pereina į kitą lėtėjimo fazę – ankstyvąją recesiją. Darbuotojai krenta iš darbo rinkos kaip lapai atėjus rudeniui.
Ruduo. Ankstyvosios recesijos fazėje infliacija palengva pradeda mažėti, atleidimai intensyvėja, krinta gamyba, o gamintojų atsargos sandėliuose auga, statybos beveik sustoja. Prasideda įmonių bankrotai, o paskolos lieka neišmokėtos. Tie bankai, kurie drąsiausiai dalijo kreditus bumo laikotarpiu, susiduria su sunkumais, nes bankas savo turimą kapitalą perskolina 10–20 kartų. (Liūdnai pagarsėjęs „Lehman Brothers“ tai buvo padaręs dagiau negu 30 kartų!)
Prasideda bankų griūtis, paprasti indėlininkai nuo kiekvienos žinutės virpa kaip drebulės lapai ir neištvėrę puola atsiimti indėlių grynaisiais, tačiau bankai negali atsiimti paskolų iš įmonių, nes paskolos terminas dar nesuėjęs ir šios, aišku, neturi pasiskolintų pinigų, nes juos investavo į gamybą ir pinigai dar nesugrįžo pelno pavidalu. Todėl bankininkai dažniausiai atima pinigus iš dar grynųjų turinčių įmonių, taip dar labiau apsunkindami šių įmonių veiklą, ir bankrotų banga pasiekia apogėjų.
Ekonominė žiema. Tada ateina ekonominė žiema – recesija, kai ekonomika ryškiai mažėja. Ekonomikos susitraukimas priklauso nuo to, kiek ji buvo aplenkusi natūralios raidos tempą – kuo aukščiau iššoki, tuo žemiau krenti (aišku, ir labiau skauda).
Jeigu šis procesas užtrunka, recesija gali pereiti į depresiją. Kaip liaudyje juokaujama: „Kuo skiriasi recesija ir depresija?“ Atsakymas: „Recesija – kai kaimynas praranda darbą, o depresija – kai darbo netenki tu.“ (Tikriausiai dar daugelis iš mūsų prisimename tuos laikus.) Čia jau turi įsikišti vyriausybė, kuri dažniausiai iš pradžių nuverčiama, nes ji yra kalčiausia, kad nesustabdė mūsų nuo besaikio vartojimo, o nauja vyriausybė sukasi, kaip išmano: kas didina mokesčius, kad surinktų didesnį biudžetą iš mažesnio skaičiaus dirbančiųjų ir vos galą su galu suduriančių verslininkų, kas skolinasi kaip patrakęs, jeigu dar kas skolina už bet kokias palūkanas, kad išlaikytų tą patį valdininkų kiekį besitraukiančioje ekonomikoje.
Viskas lyg ir teisingai, valstybė turi išlaidauti plėtodama infrastruktūrą, kai kiti taupo, ir taip kurti taip trūkstamas darbo vietas. Tačiau dažniausiai pinigai jau būna išleisti bumo metu, nors tuomet reikėjo elgtis priešingai: taupyti ir mažinti skolas. Paprastai tokioms „anticiklinėms“ vyriausybėms visi noriai skolina net per krizę, nes prasidėjus krizei jų skolos lygis yra vienas mažiausių; taip, pavyzdžiui, elgiasi Skandinavijos valstybės keletą pastarųjų dešimtmečių.
Bėda – neaiškios ribos
Visi šie skirstymai yra sąlyginiai, nes ekonomikoje labai sunku tiksliai apibrėžti, kada kas prasideda ir kada baigiasi, kada pereiname iš vienos ekonomikos fazės į kitą. Čia panašiai kaip su galvos skausmu – labai sunku pastebėti, kada tiksliai jis prasideda arba baigiasi, bet lengvai galime pasakyti, ar dabar skauda galvą, ar ne. Be to, nors istorija ir kartojasi, tačiau kiekvieną kartą kitaip – kritimo dydis ir greitis būna skirtingi, kaip ir atsigavimo laikas. Mokslininkų skaičiavimais, recesijos trunka apie 15 % laiko (pokariniu laikotarpiu), t. y. 1 metus iš 7, nors anksčiau jos sudarydavo daugiau kaip 30 % ekonominio ciklo – apie 1,5 metų iš 5 ir kartodavosi kur kas dažniau.
Visi šie procesai veikia finansų rinkas, tiksliau, jie paveikia žmones, kurie priima investicinius sprendimus parduoti ar pirkti, ir šie sprendimai atsispindi finansų rinkose.
Gintaras Rutkauskas, „Lietuvos draudimo“ investicijų direktorius, Finansų analitikų asociacijos valdybos narys.
Straipsnis publikuotas žurnalo „Investuok“ 2015 m. kovo mėn. numeryje (85)