Ankstesniuose straipsniuose nagrinėti du asmeninių finansų dėsniai: „Išlaidų rėčio“ ir „Pinigų srauto“. Šie dėsniai atspindi daugelio žmonių finansinės veiklos esmę. Esame veikiami nuolat didėjančių išlaidų ir bandančių jas padengti pajamų srautų stichijos. Apie šios kovos rezultatus liudija savų pinigų srautas, kurį sudaro pinigų likutis kiekvienam nagrinėjamam laikotarpiui pasibaigus.
Jei tokio, nuolat atsirandančio ir didėjančio, likučio nėra, tai reiškia, kad mes tampame išlaidų įkaitais, vergais. Ilgalaikis išlaidų dominavimas mūsų gyvenime neišvengiamai ima skandinti mus skurdo pelkėje. Pinigų likutis iš kiekvienų pajamų tampa plūduru toje pelkėje, o jų srautas formuoja stabilų plaustą.
Dabar panagrinėkime, kaip tą plaustą paversti stabilia finansine sausuma ar net kalnu.
Nuo vaikystės mus moko pasirengti darbui, kuris garantuos pastovių pajamų srautą. Tikimasi, kad jis nugalės gyvenimo išlaidų srautą. Tačiau nūdienos realybė atspindi priešingas tendencijas: išlaidos didėja sparčiau nei atlyginimai. Vidurinioji klasė, kuri dirbdama kvalifkuotą darbą dar prieš kelis dešimtmečius galėjo kaupti pinigines atsargas ir didinti savo gyvenimo komfortą, šiuo metu sparčiai nyksta. Profesorius, rašytojas, inžinierius, aukštas valstybės tarnautojas ar politikas iš savo darbo pajamų vos sugeba išlaikyti susikurto gyvenimo kompleksą. Juk net labai kvalifkuotas darbas neleidžia sukurti pakankamo nuosavų pinigų srauto, kuris atsirastų po to, kai padengiamos didėjančios išlaidos.
Būtina atkreipti dėmesį, kad darbo pajamos priklauso nuo paties darbuotojo, t. y. nuo jo fizinių ir intelektinių galių, ir darbdavio sukurtos darbo vietos. Praradus darbo vietą, nesant kitų alternatyvų darbo rinkoje ir krizei paveikus darbuotojo galias (liga, senatvė, technologiniai pokyčiai ir kt.), darbo pajamų šaltinis kaipmat nutrūksta.
Net ir nesant minėtoms krizėms, darbo galimybės yra ribotos: žmogus negali dirbti 2–3 kartus ilgesnį darbo laiką per parą! Todėl samdomas darbuotojas darbų sistemoje tėra tik ribotų (pagal laiką) galimybių technologine ir fnansine priemone, kuria generuojamos pajamos taip pat yra ribotos.
Priešingybė jam – pati darbo vietų sistema, kuri gali generuoti pridėtinę vertę ne tik iš didėjančių vietų skaičiaus, bet ir iš naudojamo materialaus bei intelektinio kapitalo. Efektyviai veikiančią darbo vietų sistemą apriboja tik vienas dalykas – rinkos poreikiai. Todėl globalios rinkos požiūriu daugelio darbo sistemų plėtros galimybės – ypač viliojančios.
Finansų kalba, efektyviai veikianti darbo vietų sistema, kuri generuoja ir kuria pridėtinę vertę, o iš jos – savų pinigų srautus, vadinama finansiniu aktyvu. Visos priemonės, generuojančios išlaidas, kurių nepadengia savų pinigų srautai, vadinamos finansiniais pasyvais.
Visa, kas papildo mūsų kišenes pinigais, yra aktyvai, o kas ištuština – pasyvai.
Visada būtina prisiminti, kad kiekvienam ištrūkusiam iš išlaikytinių luomo yra galimi du pinigų šaltiniai: pajamos iš nuosavo darbo – alga, ir pajamos iš nuosavų finansinių aktyvų – dividendai, išlaidų ir mokesčių sumažinimas, kapitalo prieaugis.
Pirmąjį šaltinį generuoja individo fizinė ir intelektinė veikla, antrąjį – stiprėjanti ir besiplėtojanti darbo vietų sistema.
Žmonės, gyvenantys tik iš savo net ir didėjančių darbo pajamų, visada yra didelės rizikos zonoje: įvykus nesėkmei dingsta vienintelis jų pačių ar jų darbo vietos pajamų šaltinis, o tai sukelia finansinį ir psichologinį diskomfortą. Juk išlaidų srautas, susijęs su pasiektu gyvenimo lygiu, neišnyksta ir tampa didėjančia grėsme asmeniniams finansams.
Apsidrausti nuo tokios vis dažniau nūdienos pasaulyje nutinkančios situacijos ir moko trečiasis dėsnis: subordinuokime gyvenimo išlaidas tai savo pinigų srauto daliai, kurią generuoja nuosavi aktyvai. Subordinacija reiškia pavaldumą arba visišką priklausomybę kažkokiam aukštesniam pradui. Šiuo atveju – tai pajamos, gaunamos pinigų srautų pavidalu iš turimų ir efektyviai veikiančių finansinių aktyvų. Jei tokios nuolatinės pajamos gali visiškai kompensuoti ne tik mūsų egzistencines išlaidas, bet ir visų turimų pasyvų išlaikymą, darbinė veikla žmogui nebėra vergiška prievolė ir priklausomybės pančiai. Ji gali padėti atsiskleisti tikrosioms asmenybės vertybėms, neiškeičiant jų į vienintelį užmokestį.
7 patarimai, kaip pasinaudoti trečiuoju dėsniu:
- Suvokti tikrąją finansinių aktyvų ir pasyvų esmę.
- Visada skirti pasyvus nuo aktyvų.
- Asmeninį intelektą, išmintį, patyrimą ir veiklą paversti finansiniu aktyvu.
- Veiklos pradžioje prioritetą teikti nuosavų finansinių aktyvų įsigijimui ir plėtrai.
- Jau turimus pasyvus rekonstruoti į aktyvus arba juos parduoti.
- Atsiradus pinigų srautui iš aktyvų, leisti sau įsigyti pasyvų, bet tik tiek, kad juos visiškai galėtų išlaikyti turimi finansiniai aktyvai.
- Tegu mūsų finansiniai aktyvai dengia visas išlaidas.
Straipsnio autorius Rimvydas Jasinavičius
Publikuota „Investuok“ (2010-11)