Williamo O‘Neilo 1988 metais parašyta knyga „How to make money in stocks“ (liet. „Kaip uždirbti iš akcijų“) www.investopedia.com yra įtraukta į kiekvienam investuotojui būtinų perskaityti knygų dešimtuką. Šioje knygoje autorius pristato strategiją, kurią pats pavadino C-A-N S-L-I-M. Toliau straipsnyje ir pristatysime pagrindines šios strategijos taisykles, pateiksime knygoje duodamus kiekvienam investuotojui naudingus patarimus.
C-A-N S-L-I-M – tai augančių akcijų strategija, skirta tiems, kurie investuoja į akcijas tiesiogiai per biržą. Pagrindinis strategijos tikslas – pirkti akcijas, kurios taps lyderėmis dar iki prasidedant didžiajam kainų kilimui. Strategija buvo sukurta išnagrinėjus 500 bendrovių, kurių akcijų kainos kilo labiausiai, situaciją. Tyrimo laikotarpis – nuo 1953 iki 1993 metų. Atliekama ir fundamentalioji, ir techninė analizė.
Kad Jums būtų lengviau suprasti pačią strategiją ir kaip ji taikoma, pavyzdžiu pasirinkome kompaniją – „Apple“. Ši kompanija 100 % gal ir neatitinka visų analizuojamos strategijos kriterijų, tačiau praeityje juos tikrai atitiko.
C – paskutinio ketvirčio pelnas, tenkantis vienai akcijai: kiek pakanka?
Procentinis pelno, tenkančio vienai akcijai, prieaugis, anot knygos autoriaus, yra pats svarbiausias kriterijus renkantis akcijas. Taigi tos kompanijos, į kurias norima investuoti, turėtų pasižymėti dideliu paskutinio ketvirčio pelno, tenkančio vienai akcijai, prieaugiu, palyginus jį su tuo pačiu praėjusių metų ketvirčiu.
Knygos autoriaus atlikto tyrimo duomenimis, per 40 metų, nuo 1953 iki 1993 metų, iš 500 labiausiai pabrangusių akcijų 75 % prieš prasidedant esminiam kainos kilimui pasižymėdavo vidutiniškai didesniu nei 70 % paskutinio ketvirčio pelno, tenkančio vienai akcijai, prieaugiu, lyginant su tuo pačiu praėjusių metų ketvirčiu.
Knygos autorius besirenkantiesiems bendroves, į kurias verta investuoti, pataria naudoti 18–20 % ketvirtinio pelno, tenkančio vienai akcijai, prieaugio kartelę ir nepirkti tų bendrovių akcijų, kurios nepasiekia šios ribos. Tai yra pirmoji ir turbūt pati svarbiausia taisyklė: pelno prieaugis turėtų būti didelis (nuo 20 iki 50 % arba dar daugiau). Pačios geriausios bendrovės gali demonstruoti net 100 ar 500 % pelno, tenkančio vienai akcijai, prieaugį. Vidutinis – 8 ar 10 % – prieaugis šios strategijos besilaikančio investuotojo neturėtų dominti.
Pavyzdys. Pasižiūrėję į kompanijos „Apple“ pastarųjų 10 metų (1999-2009) kainas matome, kad esminis kainos augimas prasidėjo 2004 metų viduryje. Iš bendrovės pateikiamų metinių ataskaitų galima sužinoti, kad jos 2004 metų pelnas, tenkantis vienai akcijai, palyginti su 2003 metų pelnu, padidėjo net 280 % (pavyzdyje naudojame metinį pelną, nes ketvirčio duomenis sunku rasti). Kas su akcijos kaina vyko po to? Per kitus trejus su puse metų „Apple“ akcijos kaina pakilo nuo 15 iki 200 JAV dolerių, t. y. 1230 %, o pagrindinis JAV akcijų indeksas per tą patį laikotarpį pasistiebė viso labo 36 %.
A – metų pelno prieaugis: ieškoti didžiausio.
Nuo 1970 iki 1982 metų išskirtinius akcijų kainų prieaugius demonstravusios bendrovės kasmet pelną didino vidutiniškai 24 %.
Įprastas pelno augimas tuo metu buvo 21 % per metus.
Antroji knygos autoriaus taisyklė: į investicijų portfelį įtraukiamos akcijos tų kompanijų, kurių vidutinis metinis pelno prieaugis per pastaruosius 4–5 metus buvo ne mažesnis nei 25–50 % (ar net didesnis).
Labiau besidomintiesiems gali kilti klausimas, kodėl kalbėdamas apie kompanijų atrinkimą autorius neužsimena apie dažniausiai naudojamą akcijos kainos ir pelno, tenkančio vienai akcijai, (P/E) rodiklį. Analitikai jau daugelį metų jį naudoja kaip pagrindinę matavimo priemonę sprendžiant, ar akcija yra nepakankamai įvertinta (turi mažą P/E rodiklį) ir ji turėtų būti perkama, ar yra pervertinta (turi didelį P/E rodiklį) ir turėtų būti parduodama.
W. O‘Neilas mano, jog šis rodiklis labai mažai pasako apie tai, ar konkrečią akciją reikėtų pirkti ar ne, ir apskritai mažai ką gali pasakyti apie būsimą kainos judėjimą. Autoriaus atlikti modeliavimai parodė, kad procentinis pelno, tenkančio vienai akcijai, padidėjimas turėjo daug daugiau įtakos tolimesniam įspūdingam kainos pokyčiui nei „gera“ P/E rodiklio reikšmė. Anot jo, verta susikoncentruoti į tas akcijas, kurios per pastaruosius 5 metus pasižymėjo esminiu pelno prieaugiu.
N – nauji produktai, nauji vadovai, naujas kainos maksimumas: perkama tinkamu metu.
Autoriaus atliktas sėkmingiausiai dirbančių bendrovių tyrimas, apimantis 40 metų laikotarpį, parodė, kad daugiau nei 95 % šių sėkmės lydimų bendrovių arba sukūrė naują produktą ar paslaugą, arba pradėjo naudoti naują valdymo metodiką, arba prasidėjo teigiami pokyčiai visame sektoriuje, kuriame veikia kompanija.
Norint pamatyti stulbinantį akcijos kainos augima, reikia, kad įmonė parodytų kažką naujo. Tas „kažkas naujo“ gali būti svarbus naujas produktas ar paslauga, kurio pardavimas labai stipriai gerėja, o dėl to didėja bendrovės pelnas. Tai taip pat gali būti nauji bendrovės vadovai, kurių dėka netolimoje ateityje gali įvykti daug teigiamų pokyčių.
Kalbant apie kainą, reikia stebėti tas kompanijas, kurių akcijos kaina einamuoju momentu jau kurį laiką svyruoja pastoviu nedideliu intervalu, tačiau jis yra netoli visų laikų aukščiausio kainos lygio ir matyti kainos augimo tendencija.
Pavyzdys. Turbūt net nebūtina ieškoti argumentų, jog „Apple“ produktai, vadyba ir naujovių siekimas yra išskirtiniai.
S – pasiūla ir paklausa: maža biržoje cirkuliuojančių akcijų suminė vertė (kapitalizacija) + didelė apyvarta.
Jei lyginate dvi kompanijas, ir abi Jums atrodo patrauklios, o vienintelis skirtumas – išleistų akcijų skaičius, pvz., viena su 10 mln. akcijų, o kita su 60 mln., remiantis knygos autoriaus tyrimais labiau tikėtina, kad labiau pabrangs tos akcijos, kurių išleista mažiau. Taip pat labai svarbu, kad kompanijos vadovai turėtų didžiąją dalį bendrovės akcijų. Dažniausiai jos turi geresnes perspektyvas nei tos, kur vadovai turi mažumą balsų.
Kalbant labai paprastai, kuo daugiau akcijų priklauso vadovams, tuo mažesnė dalis laisvai cirkuliuoja biržoje, ir jei ta maža dalis akcijų yra labai paklausi, tokiu atveju jų kaina gali augti daug greičiau nei tos bendrovės, kurios laisvų akcijų skaičius didelis.
L – lyderiaujanti ar atsiliekanti: kokia tavo akcija?
Iš autoriaus atliktos 500 bendrovių, kurių akcijos pasižymėjo didžiausiais prieaugiais, analizės paaiškėjo, jog tos bendrovės dažniausiai priklausydavo lyderiaujantiems sektoriams, t. y. tiems sektoriams, kurių akcijų kainos kildavo labiau nei kitų sektorių ar indeksų kainos. Taip pat pačios bendrovės būdavo lyderės tame sektoriuje. Taigi, norint atsirinkti geriausias bendroves, reikia vadovautis tokia taisykle: vengti atsiliekančių akcijų, ieškoti tikrųjų lyderių! Tą labai paprastai galima padaryti skaičiuojant konkrečios akcijos ir rinkos indekso santykinį kainos pokytį per tam tikrą laikotarpį (dažniausiai vienerius metus).
I – institucijų dėmesys: jei mažas, vadinasi akcijos kaina gali smarkiai kilti.
Akcijų kainos pradeda augti tuomet, kai jos pradeda dominti didžiuosius, paprastai institucinius, investuotojus – įvairius fondus. Norint užtikrinti akcijos kainos augimą, nėra būtina turėti daug tokių investuotojų, tačiau bent keli privalomi. Knygos autoriaus nuomone, minimalus jų skaičių turėtų būti nuo 3 iki 10.
Dar vienas momentas: svarbiausia net ne tai, kiek institucinių investuotojų turi įsigiję konkrečią akciją, daug svarbiau, ar tą akciją įsigiję patys profesionaliausi investuotojai, kurių gera investavimo istorija. Taip pat svarbu pastebėti tendenciją, t. y. ar tokių investuotojų skaičius per pastarąjį ketvirtį didėja ar mažėja, palyginti su prieš tai buvusiu ketvirčiu.
M – rinkos tendencija: kaip ją nustatyti?
Galima būti teisiam dėl kiekvieno iš prieš tai paminėtų 6 punktų, tačiau jei klaidingai nustatoma bendra rinkos tendencija, t. y. jei ketinama investuoti smunkančių kainų (meškų) rinkoje, reikia turėti omenyje, kad mažiausiai 75 % visų akcijų smuks kartu su rinka, ir investiciniai nuostoliai gali būti patirti nepriklausomai nuo to, kokia gera konkreti kompanija.
Pavyzdys. „Apple“ kaina pastarosios krizės metu smuko nuo 200 iki 80 JAV dolerių, nors pardavimas, taip pat ir pelnas augo 15 % (nepalyginamai geriau nei daugumos kompanijų).
Taigi, paskutinis iš svarbiausių dalykų, ką turi mokėti kiekvienas investuotojas, siekiantis investuoti pelningai, – nustatyti, ar šiuo metu yra kylanti (bulių) ar krentanti (meškų) rinka. Jei dabar yra kylanti rinka, ar tai pradinė stadija, ar kilimo pabaiga? Be to, reikia sugebėti įvertinti, ką rinka daro konkrečiu momentu. Ar rinka elgiasi taip, kaip ir turėtų elgtis, atsižvelgiant į dabartinę ekonominę situaciją, ar pastebimi tam tikri nesutapimai?
Pagrindinis dalykas, siekiant suprasti rinkos elgesį, anot knygos autoriaus, yra išmokti vertinti kainos pokyčius bei apyvartą, t.y. kokie pokyčiai įprasti rinkai pasiekus piką ir kokia tuo metu būna apyvarta: kaip rinka krenta, kokios kritimo stadijos, kokia būna apyvarta kiekvienos stadijos metu ir pan.
„Piko“ ir „dugno“ nustatymo menas
Kokių signalų turėtų ieškoti kiekvienas investuotojas, siekiantis atpažinti rinkos „piką“? Pateikiame keletą autoriaus patarimų, tačiau gerokai daugiau medžiagos apie rinkos tendencijos nustatymą, „dugno“ ir „piko“ atpažinimą galite rasti pačioje knygoje „Kaip uždirbti iš akcijų?“.
Pavyzdžiui, autorius siūlo atkreipti dėmesį į tokį scenarijų: vieną kainų augimo dieną bendra rinkos apyvarta smarkiai padidėja, palyginti su pastarųjų dienų apyvarta, tačiau visą rinką atspindintys vidurkiai (pvz., indeksas „S&P 500“) tą dieną arba pakyla labai nedaug, o gal net iš viso nesikeičia, arba kažkiek smunka. Dažniausiai toks scenarijus kalba apie tai, kad „informuoti“ investuotojai yra linkę parduoti akcijas, taip patenkindami rinkoje esančią paklausą, kuri „piko“ metu ir būna didžiausia.
Taip pat reikėtų žinoti, jog smunkanti (meškų) rinka dažnai pasižymi tuo, kad dienos pradžioje akcijų kainos ūgteli, o į dienos
pabaigą jos yra linkusios smukti. Kylančioje rinkoje atvirkščiai – prekybos dienos pradžioje akcijų kainos linkusios smukti, tačiau dienai tęsiantis dažniausiai atsistato ir jos pabaigoje pademonstruoja teigiamą dienos pokytį. O‘Neilo nuomone, bandant nustatyti ilgalaikę tendenciją labai svarbu tai, kaip elgiasi lyderiaujančios akcijos. Tarkime, jei po vienerių ar dvejų kainų kilimo metų dauguma buvusių lyderių pasiekia „piką“ ir nebenori daugiau kilti, o prieš tai atsilikinėjusių kompanijų akcijų kainos pradeda kilti, tai jau blogas ženklas, rodantis, jog gresia visos rinkos kainų korekcija.
Na, ir, galiausiai, knygos autorius pateikia dar vieną svarbų pamokymą, kuris skambėtų taip: „Nebūtina žinoti, ką rinka darys artimiausioje ateityje! Pakanka žinoti, ką rinka iš tikrųjų padarė šiuo metu!” Užsirašykite šią mintį.
Nuostolių fiksavimo svarba
Siekdamas sėkmingai investuoti akcijų rinkoje, turite stengtis patirti kuo mažiau nuostolių, kai esate neteisus. Kai jau pamatote, kad esate neteisus, privalote nedvejoti ir iškart parduoti turimas investicijas. Autorius atsako ir į dažnai kylantį klausimą: o kaip žinoti, kada aš neteisus? Atsakymas labai paprastas: jei akcijos rinkos kaina yra mažesnė nei pirkimo kaina, jūs jau patyrėte nuostolį.
V. O‘Neilas rekomenduoja nauodoti paprasčiausią 7–8 % taisyklę, t. y. akcijos kainai smukus maždaug 7 % nuo jos pirkimo kainos ją iš karto reikia parduoti. Be abejo, būtina nepamiršti, kad akcijas reikia pirkti pagal visus aukščiau pateiktus kriterijus ir tinkamu metu.
Straipsnio autorius Artūras Milevskis
Publikuota "Investuok" (2010-02)