Per pokalbį su Ričardu Steponkumi, bendrovės „Grafų baldai“ komercijos direktoriumi ir vienu iš akcininkų, visą laiką jaučiausi pakylėta. Bendravau su žmogumi, trykštančiu geromis emocijomis ir noru gyvenime patirti kur kas daugiau nei dauguma mus supančiųjų.
Rodos, reikia tiek nedaug, kad išsiskirtum iš minios: noro mokytis ir imtis naujų dalykų, šiek tiek drąsos ir tikriausiai ambicijos, kuri kiekvieną iš mūsų stumia į priekį, kad ir labai mažais žingsneliais.
„Kuo anksčiau pradėsi investuoti, tuo bus geriau“, – pataria investuotojas ir verslininkas Ričardas Steponkus.
„Galbūt tikrai nereikės eiti į darbą, dirbti 8 val. ir iš to pragyventi. Turėsiu daugiau laisvės, projektų ar minčių“, – į klausimą, kokį save įsivaizduoja po 10–20 m., atsako R. Steponkus.
Laisvalaikiu pašnekovas lanko kursus, medžioja, žvejoja, sportuoja, daro visko po truputį.
„Esu aktyvus visur – sudėtinga nusėdėti“, – pripažįsta verslininkas.
Pradinė investicija
Pašnekovo pažintis su investavimu prasidėjo paauglystėje, kai būdamas dar vaikas augino daržoves, braškes ir jas pardavinėjo turguje.
„Tai buvo tam tikro verslo pradžia. Užsidirbome pinigų ir su kolega įkūrėme bendrovę „Grafų baldai“, – pasakoja pašnekovas.
Būtent 1998 m. su partneriu įkurtą bendrovę R. Steponkus laiko pirma tikra investicija. Tuomet Šiaulių politechnikume transporto eksploatacijos specialybę (šiais laikais tai būtų logistikos vadybininko išsilavinimas) įgijusiam pašnekovui buvo 28 metai.
Pastūmėjo knyga
Steponkus žinių apie investavimą semiasi iš knygų. Jis sako, kad itin didelį postūmį jam davė Roberto Toru Kijosakio knyga „Pinigų srauto kvadrantas“.
„Ją perskaitęs supratau, kad reikia eiti iš vieno kvadranto į kitą. O tada sutikau žmogų, kuris gamina gražius baldus, ir pasisiūliau pabandyti jais prekiauti“, – apie verslo pradžią ir norą daryti ką nors daugiau kalba R. Steponkus.
Taip jis su Žydrūnu Griniumi, kuris yra pagrindinis įmonės akcininkas, ir įkūrė baldų gamybos bendrovę. Šiaulių rajone veikiančiuose „Grafų balduose“ šiuo metu dirba apie 100 žmonių, įmonės metų apyvarta svyruoja tarp 10 ir 11 mln. litų. Bendrovė 70 % produkcijos eksportuoja, o daugiausia baldų išveža į Švediją, Didžiąją Britaniją, Suomiją, Norvegiją, kitas Baltijos šalis.
Tobulėk pats ir padėk kitiems
Įsukęs verslą R. Steponkus toliau siekia naujų žinių ir neslepia, jog ir šiuo metu lanko kursus „Nuo amato prie verslo“.
„Tobulėju pats ir žmonai perduodu žinias, kurias išgirstu kursuose, – kalba verslininkas. – Septyniese esame susibūrę į grupelę, kelis kartus per mėnesį susirinkę diskutuojame įvairiomis temomis, dalijamės patirtimi – kiekvienas gauna naujų minčių ir dalijasi savosiomis“.
Jam iš tiesų buvo naudingi Mykolo Romerio universiteto dėstytojo profesoriaus Rimvydo Jasinavičiaus kursai.
„Jie buvo geras spyris į užpakalį, supratau, kad reikia daryti ką nors daugiau“, – pasakoja pašnekovas.
Tad praėjusių metų lapkritį jis ryžosi atidaryti naują įmonę „Nano linija“, jai pradėjo vadovauti R. Steponkaus žmona Živilė. Sprendimą perleisti sutuoktinei vadovauti naujai įmonei baldininkas aiškina labai paprastai: „Per seminarus buvo kalbama, kad nuolatos reikia tobulėti pačiam ir padėti aplinkiniams, nes gali su jais nebesusikalbėti. Pradžioje taip ir buvo, o paskui ėmėme susikalbėti.“
Ričardui nebuvo sunku įkalbinti sutuoktinę tapti įmonės vadove, nes ji norėjo ką nors keisti, atsibodo darbas biudžetinėje įstaigoje, turbūt tam atėjo laikas.
Pašnekovas augina porą vaikų. 20 m. sūnus dirba Švedijoje, o 5 m. dukrelė eina į darželį. Ričardas sako, kad ir sūnų skatina skaityti knygas: 16 m. paauglio galvoje siautėjo daugiau vėjų, o dabar jo mąstymas po truputį keičiasi.
Atėjo į biržą
Seminaruose įgytos žinios paskatino R. Steponkų investuoti ir akcijų rinkoje. Praėjusiais metais jis nupirko keletą lietuviškų bendrovių akcijų biržoje „Nasdaq OMX Vilnius“, o apie tokį savo žingsnį sako: „Tai tik pradžia, daugiau mokymasis, kol kas viską darau atsargiai.“
Steponkus investavo į Vilkyškių pieninę ir Panevėžio statybos trestą. Šių akcijų, anot jo, pirko nedaug, o jas įsigijo įmones išanalizavęs tik pagal tam tikrus kriterijus. Tarp jo minimų kriterijų yra įmonės pelnas, grynasis apyvartinis kapitalas, grynasis ilgalaikis turtas ir įmonės vertė, kapitalo grąža ir galimas akcijų uždarbis.
„Tuo metu, kai rinkausi akcijas, Vilkyškių pieninė ir Panevėžio statybos trestas pagal minėtus rodiklius įėjo į geriausių akcijų 10-uką, – aiškina pašnekovas. – Dabar esu padaręs išvadą, kad akcijos kainos pokytis labiausiai priklauso nuo investuotojų nuotaikų ir emocijų, kurias veikia pokyčiai pasaulyje ir pačios bendrovės. Kaina yra daugiau emocijų dalykas.“
Veda smalsumas
Verslininkas sako, kad kol kas jo pirktų akcijų kaina nepakilo.
„Tačiau mano strategija yra investuoti ne tam, kad pirkčiau ir parduočiau, o investuoti atsargai, kaupti tikintis, kad ateityje uždirbsiu“, – pabrėžia pašnekovas.
Jis sako, kad naujų dalykų imasi ne tik dėl turto.
„Aišku, darai tam, kad būtų pelno, tačiau įdomu stebėti pačius procesus – taip kur kas įdomiau nei sėdėti vietoje. Ramiai gyventi – gerai, bet taip ir numirti gali. Aš manau, kad galima ir ką nors daugiau padaryti, o jei nepasiseks – nieko blogo nebus. Juk ne taip jau drastiškai elgiuosi, po truputį viską darau“, – atvirai sako vienas iš „Grafų baldų“ savininkų.
Jis pasakoja pažįstąs ne vieną žmogų, kuris investuoja, pvz., į nekilnojamąjį turtą, perka butus ir nuomoja. Mat daugelis tų, kurie nudegė per krizę, kai akcijų kainos labai nukrito, surijo visą pelną ar pridarė nuostolių, nebenori investuoti akcijų rinkoje, jiems kur kas geriau „kokį versliuką prasukti“.
Fondai nevilioja
Baldininkas atvirai pasakoja, jog ir pats ne kartą, kad ir užėjęs į banką, buvo kalbinamas investuoti į pensijų ir investicinius fondus, tačiau tokiems kvietimams taip ir nepasidavė.
„Man nuojauta sako, kad nereikia investuoti į pensijų fondus. Investiciniai fondai duoda mažiau grąžos, o valdymo mokesčius ima didelius“, – sako verslininkas.
Šiuo metu visas lėšas jis skiria verslui, tačiau ateityje norėtų, kad turimos investicijos būtų išskaidytos tokiu santykiu: 40 % skirta verslui, 20 % – akcijoms, 20 % – nekilnojamajam turtui, po 10 % – obligacijoms ir labdarai bei šviečiamajai veiklai.
„Gyvename visuomenėje, iš jos pasiimame ir turime jai duoti grąžos“, – argumentus, kodėl būtina dalį lėšų atiduoti labdarai, nurodo R. Steponkus.
Amžius nesvarbus
42 m. R. Steponkus laikosi nuomonės, kad amžius investuojant nesvarbus, kur kas svarbesnis žinių bagažas. Jis sako Vilniuje turįs draugą, kuris pradėjo Vilniaus biržoje prekiauti būdamas 20 m., ir prekiavo gana sėkmingai.
Verslininkas samprotauja, kad lietuviai pagal charakterį vis dėlto yra konservatyvesni, nors yra ir tokių, kurie nebijo, neria stačia galva į bangas ir daugiausiai laimi.
„Sakyčiau, bent jau mano pažįstami yra konservatyvesni – jau geriau investuos į savo verslą nei į neaišku ką. Jie nukentėjo akcijų rinkoje, todėl ta patirtis ir gąsdina“, – sako R. Steponkus.
Jo nuomone, tiesiog būtina mokytis, skaityti, analizuoti, šiek tiek domėtis psichologija, nes „nuo psichologinių procesų visumos akcijų kaina taip pat priklauso“. Ir kuo anksčiau pradėsi investuoti, tuo bus geriau.
Verslininkas svarsto, kad dar mokykloje vaikus reikėtų mokyti finansinių disciplinų, tada žmonės išmoktų geriau valdyti savo pinigus, gyventi iš pasyvių pajamų.
„Juk tai, kas seniau buvo pasakyta, nebūtinai galioja ir šiandien. Mes patys turime keisti pasaulį“, – įsitikinęs pašnekovas.
Pinigai turi dirbti
Domiuosi, kodėl žmogus, turėdamas savo verslą, eina dar ir į akcijų biržą. R. Steponkus sako, kad tikslas – finansinė nepriklausomybė nuo tiesioginio darbo, t. y. kai didžioji dalis pajamų yra pasyvios.
„Tai tokia finansinė būsena, kai pajamų iš finansinių aktyvų pakanka ne tik pasiekto gyvenimo lygio infrastuktūrai išlaikyti, bet ir jos plėtrai bei geriems gyvenimo tikslams pasiekti“, – aiškina verslininkas ir investuotojas.
O dabar verslininkas, kaip ir daugelis iš mūsų, kasdien turi eiti į darbą ir, priešingai nei daugelis iš mūsų, surasti pinigų investuoti dar ir į verslą.
„Vis dėlto jaučiuosi finansiškai saugus, nes be reikalo pinigų neleidžiu, tam tikrus sprendimus darau atsargiai, galbūt kartais net per daug konservatyviai“, – tikina „Grafų baldų“ ir „Nano linijos“ akcininkas.
Straipnio autorė Virginija Žygienė
Publikuota "Investuok" žurnale