Kaip dažnai tenka išgirsti: aš žaidžiu valiutų rinkoje, aš pralošiau visus pinigus, aš išlošiau 1 000 dolerių ir pan. Pabandysime išsiaiškinti: prekyba valiutomis yra žaidimas ar kas nors daugiau?
Pasak psichologo Eriko Berno, visas mūsų gyvenimas – žaidimas, ir bet koks mūsų veiksmas – ėjimas šiame žaidime siekiant tam tikrų tikslų. Taigi, jei žiūrėsime globaliai, bendrai – prekyba valiutų rinkoje taip pat yra žaidimas.
Tačiau žaidimai būna įvairūs: pramoginiai, sportiniai, azartiniai, lavinamieji ar tiesiog skirti laikui praleisti. Yra žaidimai sielai, yra uždarbiui. Apskritai pasaulis toks didžiulis, kad kartais mes žaidžiame ir užsižaidžiame taip ir nesuvokdami, kad žaidėme.
Jei kalbėsime apie prekybą valiutomis – tai trilijonų dolerių vertas žaidimas, kurį žaidžia visi, pradedant centriniais bankais ir baigiant paprastais turistais. Iš tikrųjų mes kasdieniame gyvenime taip pat prekiaujame valiutomis, tiesiog to nesuvokiame. Na ir, aišku, kiekvienas turi savus tikslus. Pakalbėsime apie žmones, kurie prekybą valiutomis siekia paversti pajamų šaltiniu.
Pralaimėjau–laimėjau
Posakiai „žaisti valiutomis“, „atlikti statymą“, „laimėti– pralaimėti“ ir kiti terminai iš kasdienio lošėjų gyvenimo yra sugalvoti investuotojų, kad suklaidintų, parodytų prekiavimo valiutomis lengvumą ir paprastumą.
Iš esmės visa tai padaryta rinkodaros ir reklamos specialistų, kad būtų pritraukta klientų. Viskas lyg ir nerimta: na, pradėsiu žaisti šį valiutų rinkos žaidimą, na, blogiausiu atveju pralaimėsiu – nieko baisaus nenutiks, tai viso labo žaidimas. Tokie terminai smarkiai palengvina gyvenimą brokeriams ir pasunkina valiutų rinkos supratimą paprastam žmogui.
Lengvi žodžiai „laimėjau–pralaimėjau“ ne iš karto atskleidžia, kad iš tikrųjų laimėjimas yra sunkus darbas ir uždarbis, o pralaimėjimas – tai pinigų praradimas. Eidami į rinką pasiimti lengvai pasiekiamo laimėjimo, 90 % žmonių nesuvokia, kad norint čia laimėti teks žaisti su finansininkais, bankininkais, ekonomistais, patyrusiais spekuliuotojais – ir vien sėkmės čia nepakanka.
Man patinka kartais su draugais pažaisti kortomis, tačiau aš nesėsiu žaisti su profesionaliu kortuotoju. Traukiniuose, paplūdimiuose, viešbučiuose su nepažįstamaisiais aš nežaidžiu, ypač iš pinigų. Nes nežinau nei nepažįstamojo pasirengimo lygio, nei jo galimybių. O į rinką mes einame remdamiesi savo žiniomis, tačiau visiškai nenutuokdami apie galimybes ir pasirengimą tų, su kuriais žaidžiame.
Žaidimas, virtęs darbu
Kadaise, senais 2007 metais, aš taip pat lengvai ėjau į rinką, jausdamas savo pranašumą. Juk tai taip paprasta: kaina auga – pirk, krinta – parduok. Ir nesupratau, kodėl pasakojamos pasakos apie darbo valiutų rinkoje sudėtingumą, apie sunkų darbą ir t. t. Taip vaikas eina į kiemą žaisti krepšinio: bėgioja, džiaugiasi ir jam kiemo krepšinis – viso labo žaidimas malonumui patirti.
Tačiau jei vaikas atiduodamas į krepšinio būrelį ir prasideda treniruotės, o vaikas dar gabus ir dėl to greitai pereina į kitą lygį, pradeda tuo užsiimti profesionaliai – štai čia žaidimas jam ir baigiasi. Kol jis bėgiojo kieme, nenusiteikęs pasiekti rezultatą, be perspektyvų – krepšinis buvo tiesiog žaidimas. Kai tik prasidėjo režimas, disciplina, ištvermės, greičio, taiklumo ir suvokimo pratimai, taktinės schemos, griežti planai – pati krepšinio aikštelė viso labo tapo vieta, kur jis gali panaudoti savo įgūdžius, gautus griežtose, o kartais ir alinamose treniruotėse. Krepšinis jam liovėsi būti žaidimu ir tapo darbu. Sunkiu darbu. Prakaitu ir krauju jis siekė rezultatų tik tam, kad pradėtų žaisti profesionaliai.
Atėjome ne žaisti
Tas pats ir valiutų rinkoje. Jei mes nenusiteikę pasiekti rezultatų, jei mums iš principo tas pats, mes atėjome į rinką malonumo arba dėl to, kad draugai pakvietė, – mums prekyba bus žaidimas. Kai tik atsiranda tikslas paversti rinką uždarbio įrankiu, iš karto reikia siekti tapti profesionalu, pradėti laikytis režimo, treniruotis, taikyti strategijas, taktinius metodus.
Rinka turi tapti vieta, kur mes galime panaudoti pinigų uždirbimo įgūdžius, ir kai tik pereiname į naują lygį, rinka nustoja būti žaidimu ir virsta rutina. Yra signalas, kuris atitinka ištobulintus įgūdžius – yra sandoris. Dingsta azartas, dingsta žodžiai „laimėjau–pralaimėjau“, atsiranda nauji žodžiai – suveikė signalas ar ne. Jei nesuveikė – tada prasideda analizė: kodėl nesuveikė, ką pataisyti, pakoreguoti. Jeigu suveikė – nieko nuostabaus, juk jis atitiko planą, strategiją, treniruotę, ištobulintus įgūdžius ir t. t.
Mes atėjome į rinką ne žaisti. Mes atėjome į rinką uždirbti. Vadinasi, ir požiūris turi būti atitinkamas. Treniruotės, režimas, disciplina, planas, tikslas, rezultatas. Jei bus toks požiūris, netrukus jus pradės purtyti nuo žodžių „žaisti (lošti) rinkoje (biržoje)“. Taip, numanau, purto profesionalius krepšininkus, kuriuos kviečia sužaisti krepšinio mėgėjai.
Straipsnio autorius – Maksim Pavlovskij
Publikuota 56-ąjame žurnalo “Investuok” numeryje